Reikšmė beveik ta, bet netikiu priesaga — -ija man atrodo nelietuviška, nebent kuopine prasme, o negalėjo lietuviai vadinti upių Vilija, Minija ir pan. Minija — tai Mingė, Wilia — Vilnia, Neris, o Liulija nebent Liulė, Liulia (-ia kirtis gale, trumpasis).
Priesagomis -ija lietuvių kalba užteršta neseniai, romantizmo laikais per lenkus. Nevadindavo mūsų protėviai netgi kraštų, tautų -ija: ne Suvalkija, o Suvalkai, ne Gudija, o Gudai, ne Žematija, o Žiemiai, Žiemgala, ne Prūsija, o Prūsai, Prūsà, Prusià.
Ir iš antikos raštų galūnės -ia, -ae (tiksliau æ) išverstos akivaizdžiai klaidingai: -ia ir buvo tariama -ià (trumpasis kirtis gale), -à, -ė (t.y. taip pat, kaip ir lietuviškai), o æ buvo tariama -ai, antai:
AEsti — aistys, aisčiai;
AEgyptus — Aigyptus (ne Egiptas);
AEtius — Aitius;
Belgae — belgai,
Celtae — keltai,
Daciae — dakiai,
Saldae — saldai,
Scythae — skytai,
Sarmatae — sarmatai,
Raetia — Raitė (Raitià, Raità, raičiai),
Iudae — judai (kirtis gale), o ne judėjai.
O jei nuosekliai laikomės -ija, tai ir žodį aibė tarkim aibija.